Jausti norą!

Savo studijoje visada turiu siūlų ir vąšelių. Jie padėti lentynoje ir nelabai matomi. Kaip nuostabu, kad atėjus laikui, kai kurie mokiniai juos pastebi ir paklausia, kas čia yra, ką su jais veikiu. Parodau, kad neriu įvairius dalykus: gyvates, šalikėlius, gėles ir staltiesėles. Rodau ir tyliai prisimenu, kad tai yra mano ryšys su džiugia vaikystės dalimi, svarankišku mokymusi to, kas žadina smalsumą, įdomumą ir randasi energijos tai daryti. Kai randasi šie klausimai, pastebiu, kad turime šiek tiek sustabdyti akademinį mokymąsi ir pastiprinti kitus įgūdžius. Iškyla kitoks poreikis.

Kai kam – poreikis lavinti smulkiąją motoriką, kai kam – poreikis patenkinti sensorinius poreikius, kai kam – patirti galėjimą, kai kam – patirti, kaip erdvėje juda kūnas, kai kam – sustiprinti regimąją ar darbinę atmintį, kai kam – dar kažkas visiškai nauja...

Darome tiek, kiek vaikui norisi, ir jaučiame vidinę tėkmę. Jei norisi labai daug nerti vąšeliu, kartais leidžiu siūlus neštis namo ir tyrinėti. Mokymo(si) procesas man - kūryba. Gyvas noras - tai kompasas, ką toliau reikėtų stiprinti ir lavinti. Noriu patikslinti, kad tai niekaip nesusiję su užgaida ar išankstiniu žinojimu, kaip turėtų būti.

Galime mokytis prie stalo, po stalu, ant kilimo, o lietuviškos stovyklos metu - ir lauke. Leidimas kūnui judėti suteikia daug daugiau galimybių įsiminti ar suvokti informaciją, ją prisiminti. Jei matome poreikį, žaidžiame ir laviname pusiausvyrą, kūno tvirtumą, judėjimo tikslumą.

Dalinuosi tuo, ką patirtis man atskleidė, o psichologinės supervizijos išgrynino.