Procesas ryšyje

Mes numanome, bet tiksliai nežinome, kiek laiko reikės vienam ar kitam kognityviniam gebėjimui sustiprėti. Tai susiję su žmogaus raida ir asmeniniu jos etapų išgyvenimu. Paveikumas priklauso ne tik nuo mokytojo pastangų, bet ir nuo šeimos pasaulio. Todėl visada, net taikant pažangiausius metodus, lieka šiek tiek nežinomybės. Kartais jau nuo pirmo susitikimo aišku, koks mokymo būdas yra reikalingas ir paveikus. Kartais net po kelių susitikimų nėra aišku. Mokslininkai pluša ir vis atnaujina informaciją apie Disleksiją, Disgrafiją, ADHD ar kitus sunkumus. Informacija ir metodai nėra nekintantys. Tuomet sakau: „jaukinamės“ tuos nepatogumus, nes jie susiformavo neatsitiktinai – kažkuo ši patirtis yra svarbi. Priimame tai su pagarba ir stebime, ko reikėtų tolimesniam judėjimui pirmyn. Labai dažnai mokinys pats parodo, ko reikėtų mokymosi gebėjimams sustiprėti.

Prisimenu pirmoką, patiriantį skaitymo iššūkių, kuris labai jautriai reaguodavo į sunkumus - sukildavo audringos emocijos. Atradome, kad švelnus delno kutenimas pasikartojančiu ritmu, leisdavo jam nurimti. Šio švelnaus lietimo su pieštuku metu pastebėjau, kad pavyksta lavinti darbinę atmintį ir susitelkimą tiesiog skaičiuojant ir bandant prisiminti tolimesnį skaičių. Prisiminti buvo sunki užduotis. Toks lavinimas vyko tarsi savaime, su vaiko noru ir prašymu. Tai buvo reikšminė treniruotė lėtosios pedagogikos atžvilgiu. Sustiprinus gebėjimą išlaikyti garsinę informaciją atmintyje, skaitymo kokybė natūraliai sustiprėjo. Reikalingos akylos akys, kad tai pastebėtume.

Dalinuosi tuo, ką patirtis man atskleidė, o psichologinės supervizijos išgrynino.